Internetuose siaučia pozityvių postų virusas, tačiau realybėje siaučia depresijos, liūdesiai ir neviltys. Kaip šitas virusas vis nesugraužia šitų epidemijų?

I straipsnio dalyje jau aptariau kodėl taip yra. Jei trumpai – žemą savivertę turintis žmogus sakydamas sau pozityvius teiginius jaučiasi tarsi sau meluotų. Nesvarbu, kad objektyviai tai gali būti tiesa, tačiau jis jaučiasi lyg meluotų ir nuo to jo savijauta pablogėja dar labiau.

Taip pat, I dalyje pasiūliau dvi idėjas, kaip bendrauti su tamsios nuotaikos apimtu žmogumi. Visų pirma, tai nepulti tiesiai šviesiai pamokslauti, iš tamsos į šviesą vesti pamažu. Visų antra – išklausyti.

Beje, dar užsiminiau apie tai, kad bloga nuotaika  dažnai painiojama su depresija. Bet straipsnio esmės tai daug nekeičia – padės abiems. O dabar, galime pakalbėti apie tai, ką reikia tokiam žmogui sakyti. (Bet jei rimtai – tai rekomenduoju pradėti nuo I dalies , ten buvo labai išsami įžanga.)

Abu straipsnius recenzavo Rasa Venckutė – psichologė ir pasitikėjimo savimi stiprinimo programos „Lūšis“ kūrėja. Prašiau jos patikrinti ar tikrai mano išvardinti teiginiai pakliūna į tą grupę į kurią ir turi pakliūti.

Šis straipsnis bus padalintas į dvi dalis: ką sakyti ir ko geriau nesakyti. Pradėsiu nuo lengvo netinkamų teiginių išjuokimo.

Ko geriau nesakyti?

Labai svarbu suprasti, kad šnekėdami nesąmones bėdoje atsidūrusiam žmogui mes galime jam pakenkti.

Rodydami į sėkmingus žmones, „savo jėgomis išbridusius iš liūno ir pasiekusius sėkmės“ mes tik dar labiau numušime tokio žmogaus savivertę (jie tai šaunūs, o aš ne toks), pasitikėjimą savimi (jiems pavyko, o man nepavyks), sukelsime stresą ir įtampą (dabar ir aš turiu būti kaip jie? nepajėgsiu!), sustiprinsime pavydą (ak, kaip jiems gerai…).

Liūdintį žmogų tiesiai šviesiai apšaudyti pozityviais teiginiais gali būti labai bloga mintis. Tarsi į dūmijantį garvežį pilti atominį kurą. Visi žino, kad atominis kuras efektyvesnis už anglis, bet garvežys urano izotopais varomas nepavažiuos.

Štai šie teiginiai, nuo kurių visgi siūlyčiau susilaikyti:

Mąstyk pozityviai!

Mąstymas yra labai inertiškas procesas ir žmonės mąsto taip, kaip yra įpratę. Norint pakeisti įsišaknijusį mąstymo modelį reikia ilgai ir daug dirbti. Taigi, iš principo yra neįmanoma į negatyvą linkusiam žmogui staiga pradėti mąstyti pozityviai tik todėl, kad taip kas nors patarė.

Žmogus, kuris jau yra pozityvus pats supras pozityvaus mąstymo naudą ir būdamas blogos nuotaikos pats imsis mąstyti pozityviai be jokio patarimo.

Aš žinau, kaip tu jautiesi!

Nė velnio tu nežinai. Net jei du žmonės turės visiškai analogiškas patirtis, vis vien jie gali jaustis visiškai skirtingai vien dėl skirtingų įgimtų mąstymo būdų. Kas vienam atrodys absoliuti tragedija ir gyvenimo pabaiga, kitam atrodys tarsi nedidelė kliūtis, o trečiam, žiūrėk – netikėta laisvė ir naujos galimybės! (Yra net norinčių, kad juos atleistų iš darbo, nes patys nedrįsta išeiti…)

Svarbiausia tai, kad kenčiantis žmogus šituos mąstymo skirtumus supranta ir išgirdęs panašius teiginius ima galvoti, kad jam meluoja. O kas nori girdėti melą?

Tu gali!

Esmė ne ta, gali žmogus ar ne. Mes jau pradedame įprasti mąstyti kaip kompiuteriai: 1 ir 0, galiu ir negaliu. Net jeigu ir galiu įveikti gyvenimo sunkumus, vis viena dabar tie sunkumai prispaudė ir norisi emocinio palaikymo. Gavęs emocinį palaikymą tuos sunkumus įveiksiu ir padarysiu viską ką galiu.

„Aš galiu“ yra tikėjimas, o tikėjimas gali atsirasti tik nuolatos ką nors „galint“ ir nuveikiant. Tačiau kai žmogus kaip tik yra tokioje būsenoje kurioje, atrodo, nieko negali, frazė „tu gali“ atrodo tarsi visiškai neatitinkanti tikrovės.

Gyvenimas yra sunkus!

Žmogus tai žino, jaučia ir jam dėl to blogai. Bet visgi dar galima pridurti ir: „Žolė yra žalia“, „Dangus yra mėlynas“, „Žmogaus kūno temperatūra yra 36,6°C“ ar kokių kitų visiems žinomų faktų. Kažin kaip jie padeda?

Svarbu ne tai, sunkus gyvenimas ar ne, bet ar tiki žmogus savo galimybėmis tuos sunkumus įveikti. Juk tam, kuris tiki, tie sunkumai yra tik iššūkiai, kuriuos jis pasiryžęs sudoroti. O tam, kuris netiki, priminimas apie sunkumus yra tik priežastis netikėti, kad vieną dieną viskas bus geriau.

Yra tokių, kuriems blogiau!

Jei nori žmogui pakenkti, tai yra puiki frazė. Kai žmogus kenčia,  jis tampa truputėlį egoistas, tampa pats sau labai svarbus ir jo kančia jam pačiam ima atrodyti visiškai unikali. Ir kai mes pasakome, kad yra milijonai žmonių pasaulyje, kurie jaučiasi dar blogiau, ima atrodyti, kad šita, tokia reikšminga buvusi kančia yra tokia menka.

Tai jeigu žmogus neatlaiko tokios menkos kančios, o pasaulyje laukia ir gali ištikti dar didesnių kančių, tai kokia tada prasmė toliau gyventi?

Juk gyvenimas toks nuostabus, nėra jokių priežasčių liūdėti!

Labai nelogiškas pasakymas. Jei žmogus liūdi, vadinasi yra priežastis kodėl liūdi.  Ar reikėtų apsimesti, kad jos nėra?

Kai bandome loginiu protu, remdamiesi vien išoriniais kriterijais pagrįsti koks gyvenimas nuostabus – esi sveikas, turi nuostabią šeimą, darbą, dar ką nors, tai ko gi liūdėti? – tada tarsi ignoruojame biocheminius procesus vykstančius smegenyse, neva jie nereikšmingi.

Bet jie reikšmingi ir jie yra ta priežastis verčianti žmogų jaustis blogai.

Dar blogiau, kai liūdintis žmogus išgirsta, kad nemoka džiaugtis tuo, ką turi. Va koks aš netikęs ir dar kažko nemoku! Visiška katastrofa, jokių šansų išsikapstyti!

Tau tiesiog reikia gero spyrio!

Tas dažnai būna tiesa, neretai žmonės iš tiesų verkšlena dėl smulkmenų, nes nėra patyrę rimtesnių sunkumų. Bet tokiu atveju reikia žmogui ne sakyti, kad jam reikia spyrio, o tą spyrį duoti. Tarsi alkanam pasakius: „Tau reikia pavalgyti!“, jis padėkotų: „O, ačiū, iš karto pasijutau sotus!“

Padek žmogaus namus, prakiurdyk radiatorių šildymo sezono metu, parašyk už jį pareiškimą apie išėjimą iš darbo – nuo kovos su papildomais sunkumais žmogui tikrai pasidarys geriau, ar ne?

Tau reikia susiimti!

Negali būti nė menkiausios abejonės, kad kenčiantis žmogus tikrai labiausiai už viską nori susiimti, bet jam vis nepavyksta. Dar jam reikia nustoti liūdėti, nustoti sirgti depresija, nustoti sirgti vėžiu, susimažinti kraujospūdį ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Mes žinome, kad žmogui reikia padėti susiimti, ir dar žinome, kad nežinome kaip padėti. Va dėl to ir paliekame susiimti jam pačiam.

Pažiūrėk kaip kiti tvarkosi su šita problema!

Ir dar kartą pats sau patvirtink, kad kiti yra visaip kaip geresni, šaunesni, stipresni, labiau pajėgūs tvarkytis su problemomis. Žiūrėjimas į kitus ir lyginimasis su kitais dažniausiai yra blogas sprendimas.

Juk būna tokių momentų, kai atrodo, kad visiems aplinkui sekasi, o man ne. Tikrai nereikia šitos negeros minties žmogui dar kaip nors patvirtinti!

Pamiršk, negalvok apie tai!

Čia yra aukso vertas patarimas. Nė vienas galvoje sukantis negatyvias mintis, turbūt nė karto nepagalvojo, kad būtų galima nustoti tas negatyvias mintis sukti galvoje! (Ironijos pertekliaus lemputė mirksi ryškiai raudona šviesa!)

Paimi ir nustoji apie ką nors galvoti!

Na, bet kuris su protu nesusipykęs žmogus žino, kad negali tiesiog nustoti apie ką nors galvoti. O tas, kuris nežino, tiesiog nebandė.

Neverk!

Tai yra mokslinis faktas, kad su ašaromis gaminasi natūralūs skausmą malšinantys chemikalai. Taigi, palinkėjimas būti stipriam ir neverkti yra tarsi siūlymas „toliau sau kenkti ir nieko nedaryti“.

Šitas siūlymas yra tarsi pasakymas: „Ir toliau vaidink tokį stiprų žmogų, kokiu nesi“. Retkarčiais atsibosta ta vaidyba.

///

Ką sakyti?

O dabar, sukritikavus visus aplinkui, metas visgi pasiūlyti ką nors mainais. Čia yra keli teiginiai, kuriuos visgi galima sakyti liūdinčiam ar negatyviai nusiteikusiam žmogui.

Ką galiu dėl tavęs padaryti?

Ne šiaip atėjau pasirodyti koks esu protingas ir šaunus, bet dar noriu dėl tavęs ir ką nors padaryti! Gali pradėti jaustis mylimas ir reikalingas!

(Bet reiks ir daryti kai paprašys!)

Aš būsiu čia, kreipkis į mane kai tik norėsi

Ne, nepabėgsiu, nepaliksiu tavęs ištikus nelaimei. Bet tuo pačiu ir nespaudžiu, nebūtina kalbėtis dabar, gali tai padaryti kada tik norėsi. Jauskis saugiai.

(O kai kreipsis, visgi reikės ir išklausyti!)

Atleisk

Jeigu aš ką nors pridirbau, prisiimu šią kaltės dalį sau. Tada gal tavo dalis bus tau lengvesnė.

(Yra žmonių, piktnaudžiaujančių šiuo teiginiu ir po kiekvienos kiaulystės vis kartojančių: „Atleisk, atleisk“, bet nė neketinančių pasitaisyti. Tokie labai užknisa.)

(Yra žmonių, kuriems šis žodis iš vis neveikia. Atsiprašymas visgi negrąžina pasitikėjimo – formaliai atleidai, bet nebepasitiki žmogum ir viskas.)

Tu man rūpi

Ne šiaip sau būnu su tavimi ir kalbuosi su tavimi. Man iš tiesų rūpi, kas dedasi tavo viduje ir aš tikrai noriu, kad pasijustum geriau.

(O susitvarko visgi dažnai savaime, tereikia tik pajausti, kad kam nors rūpì.)

Ar galiu apkabinti?

(Apsikabinimas žmogaus organizmą veikia visaip kaip teigiamai. Taigi, siūlymas apsikabinti yra tarsi čia ir dabar duodama geros nuotaikos tabletė.)

(Visgi yra žmonių, kurie mėgsta apsikabinti taip pat kaip mėgsta kaktusai, tokie prisileis tik itin artimus žmones. Todėl neįsižeisk, jeigu žmogus ims ir atsisakys šito siūlymo.)

Ar galiu pabūti šalia?

Noriu pabūti šalia, nes tikiu, kad tai tau padės, dažnai iš tiesų tik tiek ir tereikia, tačiau visgi nespaudžiu, atsiklausiu tavo leidimo.

(Kartais vidinės problemos sprendžiasi būnant vienumoje. Būna tokių problemų! Tai jeigu žmogus nori pabūti vienas, tegu pabūna.)

Aš tave myliu / tu man brangus

Priimu tave su visais tavo trūkumais ir visomis negeromis nuotaikomis kurios yra čia ir dabar.Nereikia vaidinti stiprios asmenybės, gali būti su manimi savo tamsiausią akimirką.

Nežinau, kaip tau padėti

Pripažįstu, tavo problema tikrai yra sudėtinga ir unikali, nesu pajėgus tokios išspręsti ir neapsimetu, kad kada nors išgyvenau ką nors panašaus. Aš sutinku, kad tikrai yra problema, tegu ir vidinė.

(Ak tie neurobiocheminiai procesai smegenyse! Kiek žmonių nelaiko jų reikšmingais!)

Ar susitvarkysi?

Aš pasitikiu tavimi, manau, kad gali susitvarkyti, bet dėl visa ko stengiuosi parodyti, kad tu man rūpi, kad jeigu netyčia prireiks pagalbos, galėsi kreiptis į mane. Bet jei pajėgsi įveikti savo bėdas savarankiškai, aš netrukdysiu.

Paverk

(Tai čia vis dar tie natūralūs nuskausminamieji: C₂₈H₃₇N₅O₇ – leu-enkefalinas. Verkimas sukelia ir daugiau visokių akivaizdžių, tačiau mažai tyrinėtų teigiamų efektų.)

Dar kelios pastabos apie negatyvą ir pozityvą

Dar yra tokie etatiniai žliumbikai (!), kurie nori užuojautos ir reikalauja jos nuolatos, įveldami mus į toksiškus santykius. Jie savo negatyvumu siurbia energiją iš aplinkinių lyg vampyrai, versdami juos jaustis tarsi kaltais dėl savo sėkmės ir geros nuotaikos. Va tokius kartas nuo karto reikia ignoruoti ir iš tiesų jiems gerai įspirti!

Daugelio su nuolatine bloga nuotaika susijusių problemų priežastis yra maža savivertė. Visos čia išvardytos frazės veikia tik vieną kartą ir tik vienu konkrečiu atveju. Ilgalaikis vaistas yra savivertės didinimas. Kas ją gali padidinti? Bendravimas su savęs ir kitus po purvą nemurkdančiais žmonėmis, tikslų ir svajonių turėjimas bei jų siekimas, gyvenimas pagal savo vertybes, fizinė veikla ir sveika gyvensena. Žingsnis po žingsnio, šios bėdos yra įveikiamos.

Kviečiu žmones, turinčius daugiau konkrečių bendravimo strategijų jomis pasidalinti komentaruose. Gali būti ir nuorodos į kitus straipsnius.

Taip pat kviečiu dalintis straipsniu su žmonėmis, kuriems jo gali reikėti. Ne, ne su depresijos apimtais. Su pernelyg pozityviais!

Ir štai čia iškyla klausimas! O jei tie pernelyg pozityvūs teiginiai yra tokie neveiksmingi ir netgi žalingi, tai kodėl jie tokie populiarūs? Na, populiariais dažnai tampa ne visai naudingi ir veiksmingi dalykai, pavyzdžiui, pornografija. Tai čia tas pats, žmogui svarbu pačiam gerai pasijausti, o ne kitam padėti. Na, aš irgi gerai jaučiuosi parašęs šį straipsnį, nes tikiu, kad jis naudingas.