Kaip parodyti pripažinimą arba kodėl neužtenka vien tik pagyrimo?

Pasakymas, kad visi žmonės nori pagyrimo yra tik iš dalies teisingas.

 

Tikriausiai jūsų komandoje yra ne vienas žmogus, kuris į pagyrimą reaguoja kukliai, o kai kurie net prašo jų viešai negirti, nes nesijaučia jaukiai.

Pagyrimo nori ne visi, bet pripažinimas reikalingas kiekvienam. Pagyrimas yra tik vienas iš daugelio būdų atliepti vieną svarbiausių žmogaus poreikių – būti pripažintam. Jaustis vertingu ir reikalingu. Galiausiai būtų keista, jeigu nuolatos vien tik girtumėte ir neieškotumėte kitų būdų, kaip parodyti, kad kiti žmonės yra svarbūs. Pavyzdžiui, nusipelno pagarbos, dėkingumo ar paskatinimo.

Šiame tekste noriu paskatinti vadovus galvoti ne apie kartais pritemptą pagyrimą, o apie pripažinimo parodymą. Tai koncepcija, kuri leidžia į žmonių skatinimą žiūrėti kur kas plačiau. Žinoma, į tai reikia įdėti sąmoningą pastangą.

Pripažinimą galite parodyti padėkodami už gerai atliktą darbą. Galite padėkoti už pagalbą jums. Pavyzdžiui, galite pasakyti, kad jeigu ne tas žmogus, jums būtų reikėję sėdėti prie projekto pusę nakties. Savo idėja jis sutaupė jums daug laiko ir jėgų. Lyg ir savaime suprantama, kad už tokius dalykus reikia pasakyti ačiū. Tačiau, jeigu pridėsite nuoširdų pastiprinimą (už ką tas ačiū), bus kur kas paveikiau.

Taip pat pripažinimą galite parodyti žmogaus veiksmą pateikdami kaip pavyzdį kitiems. Tarkime, jūsų darbuotojas padarė kažką, ką galima tiražuoti. Pavyzdžiui, jis rado būdą, kaip įdomiai pateikti klientams kokį nors produktą ar paslaugą. Jūs galite pasakyti visiems, kad Arūno idėja yra verta dėmesio ir tegu kiti ją išbando, nes ji veikia. Arūnas jausis puikiai ir be specialaus pagyrimo.

Jūs galite pasidžiaugti dėl kokio nors progreso, kurį parodė jūsų komandos narys. Pavyzdžiui, net jeigu darbuotojas nepasiekia numatytų tikslų, tačiau jo rezultatai gerėja, pasakykite, kad džiaugiatės progresu. Pakalbinkite žmogų, paklauskite, kaip jam pavyksta judėti pirmyn. Galbūt dabar yra geras momentas kartu pagalvoti, kaip pasivyti norimą rezultatą darant tai, kas jau veikia. Vadovai paprastai džiaugiasi tik tada, kai rezultatai yra viršijami, o kai daromas progresas, jie sako: nu jo, tu čia gerai pavarei, bet, žinok, dar trūksta. Toks pasakymas nuvilia.

O dabar įvertinkite tokį vadovo pasakymą: na, ką gi, puikus mėnuo. Matosi, kad gerai pradėjome metus, sausis – labai geras startas.

Vadovas supranta, kad gerą rezultatą komanda pasiekė bendromis jėgomis, kurias sudaro individualios pastangos. Nors vadovas pasidžiaugia rezultatu, vis tik, galima pamanyti, kad rezultatas kažkaip nutiko pats. Todėl pripažinimą komandai galima būtų parodyti išskiriant konkrečius projektus ir žmones, kurie tuos projektus inicijavo. Pavyzdžiui, galima pasakyti: Agne, labai prisidėjai savo pastangomis su klientu X. Gavome papildomus 15000 eurų.

Žmonės labai laukia būti pastebėti ir tokiais atvejais jie nenori būti bendro katilo dalimi. O kur komanda?, – jūs galite paklausti. Tame ir yra esmė – jausdami asmeninį dėmesį žmonės dar labiau nori stengtis dėl kitų. Jei numuilinsite asmeninį paskatinimą, nes jums nepatogu dėl kitų, kurie atsilieka, tai bus akivaizdu, kad bandote lyginti situaciją. Atsiliekantys ir taip žino, kad jie atsilieka. Puikius rezultatus pasiekiantys žmonės jausis nevertinami.

Pripažinimas gali būti parodytas ne tik dėl rezultatų gerėjimo ar kokių nors iniciatyvų įgyvendinimo. Galbūt kada nors išvystysiu šią temą, tačiau manau, kad įmonėse mes kol kas vaidiname gerumą. Yra daug mokymų, kur pasakoma, kaip elgtis, kad sukurtum gerus santykius darbe. Tačiau, jeigu tai daroma neautentiškai, o mechaniškai, lieka tik gerų dalykų imitacija. Vadovai yra spaudžiami daugelio jėgų ir trumpindami kelią jie tik imituoja koučingą, imituoja atjautą, imituoja dėmesį kitiems žmonėms.

Štai pavyzdys. Jeigu paklausėte, kaip man sekasi, būkite geras, paklausykite mano atsakymo neskubėdami ir nerodydami nekantrumo. Tai, kad jūs paklausite manęs, kaip man sekasi, tai bus tik keli procentai viso darbo. To neužtenka. Esmė tame, kad reikia išklausyti mano atsakymą ir ties juo pasibūti.

Kartais vadovai sako, kad jie neklausia klausimų apie tai, kaip žmonėms sekasi, nes reikės klausytis ilgų istorijų. Bet paskui tie patys vadovai klausia, kodėl žmonės nenori su jais kalbėti. Atsakymas slypi tame, kad jeigu žmonės nejaučia, kad jie yra įdomūs, jiems toks santykis nėra reikalingas. Nepatariu praleisti visos dienos su darbuotojais kalbantis, kaip kam praėjo savaitgalis, tačiau jeigu jau klausiate, tai išbaikite pokalbį iki galo. Jūsų dėmesys tokiam pokalbiui bus pripažinimo parodymas.

Tokiame greityje, koks vyksta įmonėse šiandien, mes prarandame vieną svarbią savybę – smalsumą. Mes skęstame informacijoje ir nespėjame jos apdoroti, tad dar kažkuo domėtis nebelieka jėgų. Tuo labiau domėtis žmonėmis, nes tam reikalingas empatijos resursas, kuris pas kiekvieną yra ribotas. Kartais mes tiesiog nepasikalbame apie kolegos kelionę, nes matėme jo įspūdžius socialiniame tinkle ir pokalbis atrodo maždaug taip: Tai mačiau buvai Gibraltare? Jo, buvau. Jo, geras, reikės ir man kada nuvažiuoti, gerai, tai bėgu.

Šiame tekste neužsiminiau apie vadovus, kurie iš viso nerodo žmonėms pripažinimo, nes galvoja, kad rodydami pripažinimą menkina savo autoritetą ir suteikia žmonėms galimybę atsipalaiduoti. Čia toks sovietinis vedėjiškas ir prarabiškas mentalitetas, kuris pagrįstas kitų bauginimu. Dar pernai buvau tokio pasisakymo liudininkas. Jeigu yra toks vienas atvejis, tai yra ir antras ar trečias. Kai papasakoju tokius atvejus vadovams iš šiltesnės kultūros įmonių, jie tuo netiki.

Labai keista, kai gyvenime galime būti žmogiški ir dėmesingi, o darbe (kuris taip pat yra gyvenimo dalis) mes pasikeičiame ir tą gerumą geriausiu atveju pavyksta imituoti. Kartais vadovai prašo frazių, kuriomis jie parodytų pripažinimą, tačiau ne frazių reikia ieškoti. Reikia savyje ieškoti to gero žmogaus, kuris domisi kitais ir kiti jam rūpi. Tiek sau, tiek kitiems linkiu atrasti energijos šiam smalsumui ir rūpesčiui maitinti.

Skaitydami tekstą tikriausiai pagalvojote, kad geras žmogus – ne profesija. Bet šis posakis yra atgyvenęs, kaip nacionalinio stadiono griaučiai Vilniuje. Žinoma, kad ne profesija, bet įveiksmintas gerumas pagražina kiekvieną profesiją.

Situaciją galima pagerinti jau šiandien. Pagalvokite, kam iš savo komandos pagailėjote pripažinimo (nes pasikels), kam pamiršote pasakyti gerą žodį (nes, nu, tai ai, kam čia?), kas pasistengė labiau negu kiti (tegu tik neriečia nosies), kas padarė progresą (bet rezultato tai vis tiek nėra!) ir ką tiesiog pastaruoju metu senokai kalbinote (ai, nu kam čia reikia, darbe gi ne draugauti renkamės). Jau šiandien su tais žmonėmis galite kalbėti visai kitaip.

Jūs esate galios pozicijoje ir jūsų dalyvavimas žmonių buvime darbe yra svarbus. Galbūt esate puikus reikalo ekspertas ir žmonės jus už tai gerbia, bet jie nusivilia, kai nesulaukia reakcijos į jų dalykus, kurie galbūt jums atrodo nereikšmingi. Nereikia to vadinti kažkokiais skambiais pavadinimais, pavyzdžiui, grįžtamuoju ryšiu. Tiesiog pastebėkite ne tik darbines problemas, bet ir žmonių reikalus.

 

Paimta is: https://www.linkedin.com/pulse/kaip-parodyti-pripa%C5%BEinim%C4%85-arba-kod%C4%97l-neu%C5%BEtenka-vien-tik-misiukonis/