Tu esi tie žmonės, kurie tave supa. Ir tu pasirenki juos.

Šiame poste sužinosite, kaip jūsų, atrodytų, atsitiktiniai pasirinkimai, su kuo jūs leidžiate laiką ir kam jūs skiriate dėmesį, yra tokie svarbūs JUMS, kaip jūs net neįsivaizduojate

 

Kadangi visiems patinka sąrašai ir konkretūs metodai ir čeklistai (geriausia, jei ant laminuoto lapo), tai pabaigoje bus ir toks, kad galėtumėt lengvai praaudituoti savo artimiausių draugų ir giminių sąrašą ir padaryti išvadas. Išvados ir sprendimai bus tik jūsų, ne mano, bet rezultatai irgi bus tik jūsų naudai. Arba nenaudai. Rinksitės patys.

Daugelis žino, kad nesu didelis lietuviškų patarlių gerbėjas. Ką ten gerbėjas. Aš tikrai neigiamai nusiteikęs jų atžvilgiu. Bet, kaip net ir sustojęs laikrodis du kartus per parą parodo teisingą laiką, taip net ir lietuviška patarlė kartais gali būti absoliučiai teisinga. Ta prasme, 100%.

Ta patarlė yra “su kuo sutapsi, tuo ir tapsi”. Arba toks ir pats tapsi, arba kažkas panašaus. Patarlės, deja, vis dar nėra standartizuotos ir surašytos į valstybės patvirtintą patarlių registrą, o galėtų juk būti. Manau, tam tikslui labiausiai padėtų koks nors didelis valstybės finansuojamas ir dotuojamas patarlių institutas arba komisija. Prie komisijos galėtų būti inspekcija, ir ta inspekcija galėtų bausti tuos, kas netiksliai vartoja patarles.

Pirmą kartą galėtų būti piniginė bauda. Pakartotinis, piktybinis pažeidimas arba sąmoningas patarlių perfrazavimas galėtų jau būti baudžiamas pataisos darbais arba įkalinimu S.Nėries memorialiniame muziejuje. Kaip matote, aš turiu daug idėjų, ir jos visos geros.

Minėta lietuviška patarlė nėra grynai lietuviška: žmonės tatai pastebėjo jau seniai ir pasidarė sau išvadas. Amerikoje sakoma, kad tu esi suma septynių žmonių, su kuriais tu daugiausiai praleidi laiko. Tai yra taip kraupiai tikslu, kad net šiurpas nueina nugara. Tai yra preciziškai tikslu.

Nesvarbu, ar tai draugai, ar bendradarbiai, ar giminės, ar vaikai. Jei kažkas gyvena su šunimis, jiems persiduoda šuns bruožai (o kad šuo darosi panašus į šeimininką, tai irgi ne aš sugalvojau, šitą visi žino).

Bet dažniausiai kalbame apie žmones.

Dabar, garantuoju, kiekvienas mintyse perkratote artimiausius savo žmones ir slapčiomis galvojate, dėve dėve, nugi tikrai, kaip aš ligi šiol to galėjau nesuprasti. Taip, DANUTĖ, kuri sėdi mano kabinete. Aš darausi panaši į ją. Aš jau dažnai kalbu, kaip ji. Aš pradėjau reaguoti, kaip ji. AŠ PAMAŽU TAMPU DANUTE.

Šio dalyko praktinį pritaikymą jau seniai sugalvojo tie, kam yra tekęs sunkiausias uždavinys – tie, kas gydo žmones su priklausomybėmis. Dažnai alkoholikus. Dažniau narkomanus. Pirmas dalykas, kuris daromas? Nutraukiamas bet koks kontaktas su buvusia aplinka. Jeigu reikia, tai išveža į užsienį. Ir jokio kontakto. Jokių pokalbių. Jokių laišku, bent jau pusę metų.

Nes jei Juliukas pradėjo torčintis ir pasėdo ant adatos, bendraudamas su Kieša, Ramaške ir Olegu, tai nėra jokios galimybės, kad jis galės būti išgydytas, kol jie bus kažkur šalia. Gali išskalbti staltiesę ir ji bus baltutėlė, sausa, graži, bet jei ant jos vėl padėsi brudną šlapią kempinę, yra NEIŠVENGIAMA, kad staltiesė vėl išsipurvins. Ir tai ne staltiesės valios ir užsispyrimo klausimas.

Gali tai staltiesei kiek tik nori kartoti “būk stipri”, “galvok savo galva”, bet jei tu ant jos padėsi brudną kempinę, pasekmės bus aiškios.

Kadangi viskas geriausiai yra rodoma per asmeninius pavyzdžius, tai štai jums pavyzdys iš mano asmeninio gyvenimo.

Kai atvykau į Angliją 1995 metais, sausyje, kontaktų su Lietuva beveik neturėjau. Berods gal ir mamai paskambinau tik praėjus kelioms savaitėms po atvykimo (aš jau toks, mūsų su mama santykis nėra labai artimas). Pasinėriau į užsienio aplinką. Skaičiau angliškus laikraščius, trindavausi po miestą, žiūrėdavau anglišką TV. Nebandžiau tapti anglu, o ne. Dargi tyčiodavausi iš tokių aspiracinių anglų, atvykusių iš kokios Latvijos rusakalbės gilumos, ir bandančių statyti iš savęs “джэнтэлмен’us”. Tiesiog gyvenau kaip anglas.

Kitų Anglijos lietuvių vengiau kaip užkrečiamos ligos. Kai viena giminaitė paklausė, ar nenorėčiau ambasadoje Londone prisijungti prie kažkokio lietuviukų klubo, aš buvau net pasipiktinęs. Brrr. Čia man tas pats, kaip savanoriškai sau pasidaryti kažką labai, labai nemalonaus ir atgrasaus. Aš stengiausi pabėgti nuo Lietuvos, o ne į ją grįžti. Tais laikais klausimas, ar ruošiuosi grįžti į Lietuvą, man buvo tas pats, kaip išgijusio vėžininko paklausti, ar jis nenorėtų dar kartą susirgti.

Tai buvo seniai. Tai buvo 1995 metai. Nebijau pasakoti, kad mano nuomonė pasikeitė. Viskas pasikeitė. Aš pasikeičiau. Bet tada aš buvau toks, ir man negėda papasakoti apie tai.

Ir pasirinkęs naują aplinką, aš pradėjau iš jos siurbti viską į save, kaip galėdamas. Mokytis rašymo stiliaus, kalbėjimo, darbinių santykių (tas tai ne visai buvo į gerą, nes BBC buvo pilna puikių profesionalų ir Dievo nuskriaustų sociopatų, psichopatų ir paprastų ligonių, kurie tikėjo, kad žvalgyba klausosi jų telefono pokalbių), požiūrio į pinigus ir į kreditą (irgi visai negerai, nes anais laikais Anglija buvo užlipusi ant kredito kortelių manijos, ir Dievas mato, tame nieko gero). Aš tiesiog buvau įmestas į naują terpę ir ilgainiui, per 16 metų, tapau perdirbtas į tai, ką matote dabar, arba, tiksliau, ką matėte 2011 metais, kai grįžau Lietuvon.

Dabar aš jau ir vėl kitas, nes (a) gyvenu su žmogumi, kuris (kuri) man pakeitė gyvenimą, ir (b) išmokau apsupti save tokiais žmonėmis, kurie mane augina, o ne smukdo.

Tai nėra lengva. Labai dažnai aplink mus yra daug žmonių, kuriems jaučiame gailestį ir prisirišimą ir su kuriais leidžiame laiką, daugiau laiko, negu galima mūsų pačių labui. Taip, jiems reikia mūsų pagalbos ir atjautos, tai krikščioniška ir gražu, bet jeigu tik peržengiame ribą, nebe jie semiasi iš mūsų stiprumo, o mes pradedame sugėrinėti jų desperaciją ir jų sielos juodulius. Ir tada tampame nebereikalingi nei jiems, nei sau.

 

 

Su žmonėmis galima būti dėl šių priežasčių (sąrašas baigtinis):

1. Mums su jais daugiau gera negu bloga, t.y., mes juos mylime;
2. Mes jiems galime ir norime saugiai padėti, nepasidarydami rizikos sau patiems ir žinodami, kad ta pagalba išeis jiems į naudą;
3. Mes galime iš jų kažko išmokti, ko reikia mums – teigiamų charakterio savybių, įgūdžių ar žinių.
4. Mes pastebime, kad jie duoda mums stiprybės keistis į tą pusę, kur norime keistis mes.

Viskas. Kitų priežasčių nėra. Net ir tie, kuriuos mylite (1), turi būti labiau padedantys, o ne destrukciniai. Jei jaučiate, kad jie jus griauna, tai jau jūsų problema, o ne jų. Griovikai lieka griovikais. Pasitraukti yra jūsų darbas.

Būti su žmogumi (arba skirti jam laiko), kuris neatitinka jūsų asmeninių poreikių, siekių ar augimo planų yra tas pats, kas lipti į bet kokį autobusą, kuris net neveža, kur jums reikia, tik
dėl to, kad bele kur važiuoti. Tik autobusas gali dar kur nors teigiamai nuvežti. Atsitiktinis žmogus jus nuveš, greičiausiai, į taborą arba į Kariotiškių sąvartyną.

Štai pagrindinės grupės žmonių, iš kurių būsite sudaryti jūs, jei su jais bendrausite. Su jų gerom ir blogom savybėm. Geri ir blogi. Pasirinkti jums.

BLOGIEJI

1. ZYZLOS IR NEVYKĖLIAI. Jiems visą laiką nesiseka su žmonėmis ir darbais. Visą laiką. Visą. Kažką pameta. Pavėluoja į lėktuvą. Interneto pirkime paspaudžia ne tą mygtuką ir nusiperka, ko nereikia. Juos persekioja “bloga sėkmė”. Jie visad važiuos per kažkur, kur didžiausias kamštis. Juos visad užstato. Jie visad prie tos kasos, kur lėčiausia kasininkė ir kas nors sugenda. Jie gauna blogiausius dėstytojus ir kursinių vadovus universitete. Ir jie apie tai jums pasakos, o jūs klausysite. Daugiausiai jiems nesiseka todėl, kad jie yra žiopliai, išsiblaškę ar šiaip durniai. Jiems jūsų reikia, kad papasakotų jums savo lūzeriškas istorijas. Ar JUMS reikia jų? Ne.

2. MOTERYS SU NELAIMINGOM DRAUGĖM. Susipažinkite, Augustė. Visos Augustės draugės yra neregėtai fainos. Jolka, Daivoškė, Karina, Marina ir nu visos jų draugės yra super panos – čiotkos, gražios, populiarios buvo tu neklausk. Ir nedurnos, tikrai ne. Ir jos VISOS gavo šiknius vyrus, kurie jų neverti. Tinginiai, po bobas lakstantys, net ir mušantys, per mažai uždirbantys, į atostogas nevežantys, gėlių nedovanojantys. Net neaišku, kaip čia taip gavosi. Visos jos pavydi Augustei. Kuri iš jų pirmoji išsiskiria? Teisingai. Augustė. Ją palieka vyras, su kuriuo jau buvo taip viskas faina. Gamta nesuprantama. Ir Augustė, jei bus jūsų draugė, nuodys jus penkiais šimtais istorijų, kokie vyrai kiaulės. Jums jos reikia? Nea.

3. TIESIOG NORINTYS PAPLEPĖTI. Dažniau vyrai. Kai vyras sako “paplepėti”, tai yra blogas ženklas. Vyrams netinka šitas žodis. Panašiai, kaip merginai viešai sakyti “aš eisiu nusišikti”. Dažniausiai norintis paplepėti jums bandys įsiūlyti prisidėti prie eilinio genialaus savo projekto, kuris toks genialus, kad jo genialumo niekas nesupranta, išskyrus patį plepėtoją. Tai yra laiko gaišinimo juodasis diržas. Ir jis neatstoja, vos pajunta jūsų silpnumą. Jums jo reikia? Ne, nebent vieną kartą, kad pamatytumėt, kokių būna.

4. GYVENIMO VALDOVAS. Jam jūsų reikia, nes jis toks sėkmingas, kad kiekvieną minutę kalbės apie tai kiekvienam, ir jums, kad patenkintų savo tuščią, kaip skarbonkė, savivertę. Prie jo limpa bobos kaip širšės prie medaus, jis turi visada totaliai awesome atostogas, jei jis biznyje, tai oh baby, padėk jums Dieve, nes jis nenustos pasakoti (jums), kaip jis žostkai padarė konkurentus, partnerius, investuotojus, valstybės kontroliuojančias institucijas ir bankus pro antrą galą (“aš jiems visiems po antrą šiknos skylę išplėšiau, jie dar dabar kraujuoja”), nes jis mačo-man ir visus tratina pusryčiams, pietums ir vakarienei. Ir jam labai reikia apie tai skelbtis. Ar jūs planuojate kažką iš jų išmokti? Baikit, nemanau. Jūs geriausiu atveju būsite kaip tie prielipai prie ciepomis apkarstytų rapperių, kuriems moka, kad jie valkiotųsi šalia ir būtų “anturažas”.

5. MOTERYS, KURIOS VALGO VYRUS PUSRYČIAMS. Dėl jų alpsta ir jos jums nepaliaus apie tai kalbėti. Jos dvesia nuo filmo “Seksas ir miestas” ir mato ten save, o kadangi kiti jų tokių nemato, tai jos neriasi iš kailio, kad tai įrodytų. Joms neįdomu niekas, tik jų pačių (dažniausiai išgalvotos) pergalės. Jūs esate joks tik kaip tokia sienelė, kuri klausysis ir linkčios. Norite būti tai? Baikit, nemanau. Plius bonus vyrams: jeigu moteris per pirmą pažintį jums pasakoja, kokia ji kieta ir atsirovus, ji nei kieta, nei atsirovus, o nestabili kompleksuota psichopatė. Nebekelkit, kai skambins. Facebook: seen, block, forget.

6. GERI TĖTUKAI. Jiems vaikų auginimas yra olimpinis sportas. Jogos treniruotės kūdikiams ir trimečiai, pilotuojantys lėktuvus, yra ne dėl tų vaikiukų, o dėl to, kad būtų ką papasakoti. Ir jūs jiems neįdomūs. Jūs esate klausykla. Geriausia, ko iš jų galite prisirinkti, tai naujos nuobodulio dimensijos. Jie yra kaip nuobodybės juodoji skylė. Jei norite patirti būklę, artimą mirčiai, paprašykite jų papasakoti apie penkias geriausias Vilniaus mokyklas ir visus už ir prieš. Atsibusite reanimacijoje.

GERIEJI

1. Žmonės, kurie gyvena taip, kaip jūs irgi norėtumėt gyventi. Pažiūrėkite, kaip jie tai padarė (tik nesakykite, kad “jiems pasisekė”, Andrius Pauliukevičius buvo silpniausias vaikas klasėj ir atleistas nuo fizinio; Chucką Norrisą mokykloj mušdavo ir dūchino), ir pasistenkite suprasti, ką jūs darote kitaip, negu jie, ir ko jie turi, o jūs ne. Aš negaliu taip atrodyti, kaip Karolina Toleikytė, ir negaliu taip plaukti, kaip Rūta Meilutytė, bet daugiau beveik viskas yra IŠMOKTAS ELGESYS.

2. Žmonės, kurie gyvena ten, kur jūs norėtumėt gyventi. Susirašykit sąrašiuką, ko jums reikia, kad atsidurtumėt ten. Bilieto, pajamų, vizos, nuolatinio leidimo gyventi. Ir gaukite visa tai. Ir daugiau su jais bendraukite. Tai jus motyvuos.

3. Žmonės, su kuriais pabendravus, jums norisi kažką keisti savo gyvenime. Geresnio požymio nebus. Tai yra viską permušantis faktorius. Tie žmonės turi būti jūsų aplinka, jei tik jie sutiks jus priimti. Kad jie sutiktų jus priimti, sugalvokite, ką JŪS JIEMS galite duoti. “Nu ką aš galiu pasiūlyti Billui Gatesui? Jis viską turi.” Sugalvoti turite patys. Kitaip neveiks. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai savo srities gigantai pasirinko mentoriauti, padėti ir skirti laiką visiškiems pradedantiesiems. Filmas “Wall Street” (pirmasis, su palyginti jaunu Michael Douglas) gal ir nėra geriausias pavyzdys, bet kažkas tokio. Bud Fox pats sugalvoja ateiti pas Gordon Gekko ir atnešti jo gimimo dienai dėžę cigarų. Čia ne apie cigarus. Čia apie tai, kad jei galvojate, kad šio pasaulio didieji jūsų neprisileis, tai jie ir neprisileis. Bet iš tiesų jie yra vienišesni, nei manote, ir gali būti jūsų draugai – jei turite jiems ką pasiūlyti. Ką? Pats sugalvosite.

Apsupkite save žmonėmis, kokiais norite būti, ir išmeskite lauk tokius, į kuriuos nenorite būti panašūs. Kito kelio nėra, arba bent jau aš nežinau.

2017

Ačiū už skaitymą.
Ačiū už $2 per PayPal, jei patinka.
[email protected]

Originalus straipsnis: https://www.facebook.com/uzkalnis/posts/10219196374090583